Apsiblausęs rytas. Rankoje tingiai smilkstantis puodelis kavos. Lange pilvus išvertę ir  vis dar snaudžiantys debesys. Karoliniškių mikrorajonas, nusėtas sovietinėmis pilkomis dėžutėmis. Mintys tarsi lauko teniso kamuoliukai skrieja nuolat atsimušdamos į sieną. Jausmas lyg žiūrėčiau lietuvišką serialą, kuris manęs „nekabina“.

Beprasmybė. Filosofai egzistencialistai sako, kad iš tikrųjų mus supantis pasaulis prasmės neturi. Anot filosofų J. P. Sartre’o ir A. Camus, žmogus gali iš tikrųjų išmokti gyventi tik tada, kai išgyvena ir pripažįsta sau, jog gyvenimas beprasmis.

Jeigu nėra prasmės, tai kodėl jaučiu norą atrasti prasmę, įprasminti gyvenimo beprasmybę? Gyvenimo prasmės de facto nėra, bet jos troškimas yra. Esu „įmestas“ gyventi ir tuo pačiu tarsi verčiamas spręsti šį keblų prasmės klausimą. Psichologijos mokslas sako, kad žmogus linkęs rasti prasmę ten, kur ji neegzistuoja. Matyt, gyvenimo prasmės paieškos ir labai tikėtinas jos sėkmingas atradimas būdingas žmogaus prigimčiai.

O gal noras atrasti gyvenimo prasmę tėra rudimentas ‒ evoliucijos palikimas, kurio žmogui jau nebereikia? Gal svarbiau moksliniais tyrimais grįstos žinios, kurios būtų vienintelis gyvenimo orientyras ir šioks toks adekvatesnis atsakas bei astvara beprasmybei? Jei taip, tai pamąstymai apie gyvenimo prasmę, Dievą virstų tik pertekliniais parymavimais apie nieką, o tą norą ieškoti gyvenimo prasmės tiesiog sąmoningai reikėtų ignoruoti. Deja, man sunku vienu rankos mostu išrauti iš savęs rudimentą „noras atrasti gyvenimo prasmę“.

Vis tik JAUČIU troškimą įprasminti savo egzistenciją, nors ŽINAU, kad gyvenimas de facto beprasmis. Kaip išsikapstyti iš šio kankinančio vidinio konflikto? Kas galėtų palengvinti mano kančią ir suteikti nusiraminimą?

Viktoro Franklio knyga „Sielogyda“ gulinėja ir rąžosi ant mano stalo. Ją parašė ne šiaip sau žmogus, ne tik žymus psichiatras, sukūręs vieną iš reikšmingų ir įtakingų psichoterapijos krypčių – logoterapiją (paprasčiau „prasmės psichoterapija“). Tai žmogus, kuris pats savo kailiu patyrė ir išgyveno koncentracijos stovyklos, nežmoniškumo ir nužmoginimo, siaubą. Aišku, jo autoritetas ir patirtis savaime dar neįrodo jo teiginių teisingumo. Bet jis atrado atsakymą, kaip išgyventi beprasmybę, stebėdamas kalinius koncentracijos stovykloje, vėliau ‒ padėdamas atrasti gyvenimo prasmę kitiems. Knygoje jis nuosekliai, argumentuotai pristato savo poziciją. Nesiglinant į jo minčių vingius, šis tas mane tikrai „užkabino“:

  • Tai, jog gyvenimas man, o ne aš gyvenimui, keliu klausimus. Mano užduotis, netgi pareiga, į juos atsakyti. Supratau, jog paniręs į klampius apmąstymus apie save, kapstydamas, „mėsinėdamas“ savo asmenybės užkaborius, tos prasmės nelabai atkasiu. Pavyzdžiui, staigi ir skaudi artimo žmogaus netektis. Kaip atsakyti į ši gyvenimo užduotą klausimą.
  • Anot V. Franklio, gyvenimo prasmė visuomet egzistuoja, iki pat paskutinio atodūsio. Jis teigia, kad pasaulyje yra daug vertybių, tarsi nusitovėjusi vertybių skrynia. Vienos įgyvendinamos aktyvia, kūrybine veikla. Kitos įgyvendinamos ką nors patiriant, pavyzdžiui, atsidavus gamtos ir meno grožiui. Ir galiausiai yra „nuostatos vertybės“, kurios nusako žmogaus santykį su nepakeičiamu likimu. Svarbiausia, kad žmogus būtų lankstus ir galėtų pereiti nuo vieno prie kito vertybių įgyvendinimo būdo. Pavyzdžiui, vienas vyriškis, kuriam buvo diagnozuotas neoperuotinas nugaros auglys, turėjo seniai atsisakyti profesinės veiklos, nes dėl paralyžiaus buvo nedarbingas. Nebuvo jokių šansų įgyvendinti kūrybinės vertybės. Tačiau jam buvo prieinamas patyrimo pasaulis: ligonis leido laiką kalbėdamas su kitais ligoniais, prablaškydamas, drąsindamas, guosdamas juos, skaitė geras knygas, per radiją klausėsi geros muzikos. Bet atėjo diena, kai nebegalėjo pakęsti ausinių, o visiškai paralyžuotos rankos nebeišlaikė knygos. Galiausiai jis turėjo atsigręžti į nuostatos vertybes. Vyras drąsiai kentė kančias ir dieną prieš mirtį, kurią pats numatė, sužinojo, kad budintis gydytojas buvo įpareigotas naktį suleisti jam morfijaus. Gydytojui po pietų vizituojant ligonius, jis paprašė suleisti morfijų vakare, ‒ kad naktį dėl jo nereikėtų žadinti budinčio gydytojo…

Vis dar rytas. Laukia kasdienė studentiška rutina: paskaitos, biblioteka, vakarienė, naktis. Galvoje šviesiau. Laikas bėgti.

Straipsnis publikuotas internetiniame naujienų portale DELFI (2014.11.15)