Sveiki, esu tavo vidinis kritikas. Man 25 metai. Kadais užgimiau tavyje ypač padedant tavo tėvams.

Ei, nesu tik blogas. Dažnai mane mini bloguoju, bet aš turiu ir pozityvią pusę. Šiaip esu fainas, geranoriškas vyrukas. Tik kartais nepaisai mano poreikių. Būnu liūdnas, pavargęs, neišsimiegojęs. Kartais būnu labai ambicingas ir turiu itin aukštų reikalavimų sau ir kitiems t.y. ir tau (ypač tau). Galėtum kartais būt jautresnis.

Sakai, kad tave užknisu, siunti mane „pasiterapinti“. Bet aš noriu tik gero: kad nestovėtum vietoje ir eitum į priekį. O be tavęs aš esu niekas. Visa energija, mano gyvastis TIK iš tavęs.

Kartais man sakai STOP. Na gerai, tam kartui patyliu. Bet, žinai, mane tai žeidžia. Suprantu, kad būnu per daug įkyrus, tarsi apsišaukėlis guru tau atliekant svarbų darbą stovėčiau už nugaros ir kartočiau mantrą „viskas bus blogai“, „čia negerai“, „čia blogai“.

O man tiesiog neramu ir jaučiuosi lyg būčiau atsakingas už VISKĄ. Supranti ką tai reiškia?! Tiesa, kartais iš to nerimo praslysta teigiami dalykai, kuriuos pastebiu ir tavyje labai vertinu.
Labai „neužsiparink“.

Linkėjimai, Tavo vidinis kritikas.

P.S. Koks yra tavasis vidinis kritikas? Kas jis?

(© pinterest.com/hensenne/ nuotr.)