Pasidalinau internetiniam naujienų portalui alfa.lt savo pamąstymais apie rizikos šeimų vaikus pabrėždamas saugaus prieraišumo svarbą:

„Saugus prieraišumas yra bazinis kriterijus, kuris padeda bet kuriam vaikui jaustis saugiam, mylimam, ir kuris padeda atžalai jaustis pasitikinčiu ne tik tėvais, tačiau ir pasauliu. Jeigu vyksta normali raida, tėvai reaguoja į vaiko poreikius, jis žino, kad bet kuriuo momentu tėvai sureaguos į kylančius neramumus, ir tai užtikrins vaiko laimę.

To negaudamas vaikas, ypač, jeigu vaiko šeimoje smurtaujama, tokių saugumo savybių neišsiugdo, bijo, tampa piktas. Vaikas nemokės išreikšti savo jausmų arba juos reikš bandydamas kontroliuoti kitus, kad būtų patenkinti jo poreikiai“, – teigė psichologas.

<…>

A. Mockus pritarė, kad tokie vaikai yra linkę savo jausmus reikšti pykčiu, smurtu, o vėliau – ir nusikaltimais. Svarbiausia, kad vaikai, matydami prastą tėvų pavyzdį, nesugebės kurti intymių santykių, tvirtos ir laimingos šeimos. „Vaikai neturi patyrimo, prieraišumo, kur gali išreikšti visas abejones, nepasitenkinimus. Nebelieka tikėjimo, kad viskas, ką aš jaučiu, yra svarbu“,– aiškino A. Mockus.

Pasak jo, valstybės dėmesio trūksta. „Rūpestis ribojasi ne vaikų psichologine pagalba, o paprastesniais, buitiniais dalykais, kurių reikia, tačiau svarbiausia, kad vaikui reikia turėti ryšį su jam svarbiu žmogumi. Kasdien pavaikščiodamas į dienos centrą vaikas negaus to rūpesčio, nes nėra aišku, kiek bus atsižvelgta į jo poreikius. Reikia domėtis, kuo jis gyvena, kaip jaučiasi, su kuo bendrauja. Žinoma, kad per ilgą laiką užsimezga ryšys, tačiau nėra aišku, ar jiems tai padeda“,– pasakojo A. Mockus.

„Svarbiausia užtikrinti, kad jeigu vaikas neturi šeimos pavyzdžio, kaip reikia augti, turi būti kita šeima, ne institucija, o čia nėra pakankamo valstybės dėmesio“, – sakė psichologas.

Visą straipsnį galite skaityti čia: