Vakar minėjome Tarptautinę savižudybių prevencijos dieną. Ta proga supažinsiu su pagrindiniais savižudybės bruožais, kurie padės jums suprasti kodėl žmonės žudosi.

 Nėra vieno veiksnio

Išgyvenant netektį po savižudybės kyla klausimas „Kodėl nusižudė?“, tačiau kad ir kaip norėtųsi nėra paprasto paaiškinimo. Vieno veiksnio (pvz., psichikos liga) nepakanka paaiškinti kodėl žmogus nusižudė. Į savižudybę reiktų žvelgti kaip į sudėtingą reiškinį, veikiamą keleto ar daugiau rizikos veiksnių. Rizikos veiksnių yra gan daug ir įvairių: psichikos ligos, priklausomybė nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, ankstesni bandymai žudytis, nuolatinis stresas, neviltis, bedarbystė, vienatvė, biologiniai veiksniai ir kt.

 Toliau aptardamas savižudybės bruožus į pagalbą pasitelksiu suicidologams žinomo mokslininko E. Shneidman mintis. Jo savižudybės aiškinimas remiasi psichologinių autopsijų (psichologinė nusižudžiusiojo gyvenimo rekonstrukcija) ir kitų mokslinių tyrimų duomenimis. E. Shneidman aiškinimas labai populiarus ir plačiai taikomas praktikoje.

 Rasti sprendimą

Anot E. Shneidman, žmogus patekęs į stiprios kančios situaciją ieško išeities. Iš pradžių bando vieną, kitą sprendimą. Bet jeigu šie sprendimai nesuveikia, o naujų neranda, tada žmogus gali pradėti svarstyti apie savižudybę kaip vieną iš išeičių. Dažnai kyla klausimas kokia apskritai savižudybės prasmė. Atsakymą jau žinom – rasti sprendimą.

 „Išjungti sąmonę“

Mokslinkas teigia, kad žmogus ketinantis žudytis siekia ne mirties, o „išjungti“ sąmonę. Kam to reikia? Tam, kad daugiau nebegalvotų ir nebejaustų. Dirbant savanoriu „Jaunimo linijoje“ ne kartą teko pagalbos telefonu bendrauti su ketinančiais nusižudyti. Pokalbio metu klausdavau ko jie iš tikrųjų siekia ketindami žudytis. Dažnai atsakydavo, jog iš tikrųjų jie nenori mirties, jie nori ramybės.  Bet kito būdo kaip savižudybė jau nebemato.

 Nepakeliamas psichologinis skausmas

Savižudybė veikiama daugelio veiksnių. Ir visgi svarbu suprasti, kas gi tas reikšmingas veiksnys, žmogų pastūmėjantis link savižudybės. Anot E. Shneidman, savižudybės postūmis – tai nepakeliamas psichologinis skausmas. Psichologinis skausmas (kartais vadinamas dvasiniu) susideda iš daugelio intensyvių jausmų: nerimo, liūdesio, pykčio, pavydo, baimės ir kt. Ir kai tie jausmai tampa tokie intensyvūs, kad žmogus jų nebepakelia, jis despertatiškai griebiasi bet kokių priemonių, kad tą skausmą sumažintų.  Tokiu momentu pagrindiniai jausmai persmelkiantys savižudžio vidinę būseną yra neviltis ir bėjėgiškumas.

 Susiaurėjęs mąstymas

Dar viena svarbi savižudybės bruožas – susiaurėjęs mąstymas.  E. Shneidman teigia, jog sustiprėjus psichologiniam skausmui sąmonės laukas pradeda siaurėti – jis nebemato kitų išeičių, jo  įsipareigojimai ir jausmai artimiems žmonėms tokioje būsenoje nebepatenka į jo akiratį.  Dabar žinant apie tai, kartais girdimas savižudybės aiškinimas tik savanaudiškumu ir negalvojimu apie šeimos narius kelia pagrįstas abejones.

 Susipažinus su pagrindiniais savižudybės bruožais norisi paminėti ir tai, jog egzistuoja ne viena pagalbos galimybė: anoniminė pagalba telefonu, psichikos svekatos centrai, privačiai konsultuojantys psichologai ir psichoterapeutai. Nepamirškime,  kad ir mes kiekvienas galime padėti savo artimajam, susiduriančiam su šia problema: www.nebijokkalbeti.lt.

Straipsnis publikuotas internetiniame naujienų portale DELFI (2014.09.11)