„Vienintelis dalykas skiriantis Tave nuo Tavo tikslo, yra nuolatos sau sekama absurdiška istorija, apie tai, kodėl negali jo pasiekti.” – Jordan Belfort Text Tooltip

Greičiausiai esi sutikęs žmogų, kuris nuolat dejuoja, yra pernelyg susirūpinęs, liaudiškai tariant „užsiparinęs“.  Galbūt pastebi, kad jis dažnai elgiasi neracionaliai, nelogiškai, netinkamai esamai situacijai ar net vaikiškai. Jis puikiai moka sukelti sau nerimą ir greitai pasijunta įskaudintas. Jis tikrai turi pontencialo, tačiau taip sugeba „sumauti“ savo gyvenimą, kad tų galimybių nerealizuoja.

Toks žmogus gali būti išvaizdus, intelektualus, išsilavinęs, vidutiniškai ar daugiau talentingas. Atrodytų, jog turi viską, ko reikia, kad būtų sėkmingas ir laimingas šiame gyvenime. Bet kažkaip nesigauna to pasiekti. Žymus psichoterapeutas A. Ellis tą „kažkaip“ reiškinį vadina neuroze.

Pažįstu vieną vaikiną, kuris labai trokšta būti rašytoju, jaučia tam aistrą, pašaukimą, turi gabumų. Tačiau vietoje to, kad sėstų ir rašytų – surizikuotų ir žiūrėtų, kas bus, o po to dar kartelį rašytų ir palaipsniui mokytųsi tai daryti vis geriau ir geriau, vietoje to, kad mėgautųsi rašymo, mokymosi ir augimo procesu, laiką leidžia galvodamas, kad jis yra niekam tikęs, nekūrybiškas, kad jam vis vien nepasiseks, kad yra tūkstančiai tokių, kaip jis, o pasauliui nereikia dar vieno rašytojo. Tai tarsi jo mėgstama pasaka prieš miegą.

Kažin kaip viskas būtų pasibaigę, jei V. A. Mocartas būtų pasakęs, kad pasauliui nereikia dar vieno kompozitoriaus, A. Sabonis – kad Lietuva ir taip pilna krepšininkų, o Tavo mėgstamiausias dainininkas užuot pradėjęs dainuoti, būtų rūpinęsis, ką pagalvos kiti…

Antra vertus, nereikia dairytis taip toli. Visi mes savo kailiu patiriame vienokias ar kitokias neurozes ir krūvas vidinių konfliktų. Meskit į mane akmenį, jei nežinote, ką reiškia pernelyg rūpintis, kaip atrodai, vietoje to, kad mėgautis procesu (šokimo, dainavimo, piešimo, maisto gaminimo, sportavimo, kūrimo, žaidimo…). Daugelio mūsų itin mėgstama pasaka yra „neturiu laiko“. Pažįstama, ar ne? :)

Kitą kartą, kai vėl „užsiparinsi“ lygioj vietoj, pabandyk pradžioj tai atpažinti, o tada sustoti ir sukurti sau naują istoriją. Galbūt apie tai, kad esi vertingas ir reikalingas toks, koks esi; galbūt apie tai, kad nieko neatsitiks, jei pamėginsi surizikuoti; galbūt apie tai, kad kiti žmonės yra linkę Tave palaikyti, o ne kritikuoti; o galbūt apie tai, kad ir pats gali išmokti save labiau palaikyti ir padrąsinti.

O kokia Tavo mėgstamiausia istorija, apie tai, kodėl negali pasiekti savo tikslų? Text Tooltip