„Vienintelis dalykas skiriantis Tave nuo Tavo tikslo, yra nuolatos sau sekama absurdiška istorija, apie tai, kodėl negali jo pasiekti.” – Jordan Belfort Text Tooltip
Greičiausiai esi sutikęs žmogų, kuris nuolat dejuoja, yra pernelyg susirūpinęs, liaudiškai tariant „užsiparinęs“. Galbūt pastebi, kad jis dažnai elgiasi neracionaliai, nelogiškai, netinkamai esamai situacijai ar net vaikiškai. Jis puikiai moka sukelti sau nerimą ir greitai pasijunta įskaudintas. Jis tikrai turi pontencialo, tačiau taip sugeba „sumauti“ savo gyvenimą, kad tų galimybių nerealizuoja.
Toks žmogus gali būti išvaizdus, intelektualus, išsilavinęs, vidutiniškai ar daugiau talentingas. Atrodytų, jog turi viską, ko reikia, kad būtų sėkmingas ir laimingas šiame gyvenime. Bet kažkaip nesigauna to pasiekti. Žymus psichoterapeutas A. Ellis tą „kažkaip“ reiškinį vadina neuroze.
Pažįstu vieną vaikiną, kuris labai trokšta būti rašytoju, jaučia tam aistrą, pašaukimą, turi gabumų. Tačiau vietoje to, kad sėstų ir rašytų – surizikuotų ir žiūrėtų, kas bus, o po to dar kartelį rašytų ir palaipsniui mokytųsi tai daryti vis geriau ir geriau, vietoje to, kad mėgautųsi rašymo, mokymosi ir augimo procesu, laiką leidžia galvodamas, kad jis yra niekam tikęs, nekūrybiškas, kad jam vis vien nepasiseks, kad yra tūkstančiai tokių, kaip jis, o pasauliui nereikia dar vieno rašytojo. Tai tarsi jo mėgstama pasaka prieš miegą.
Kažin kaip viskas būtų pasibaigę, jei V. A. Mocartas būtų pasakęs, kad pasauliui nereikia dar vieno kompozitoriaus, A. Sabonis – kad Lietuva ir taip pilna krepšininkų, o Tavo mėgstamiausias dainininkas užuot pradėjęs dainuoti, būtų rūpinęsis, ką pagalvos kiti…
Antra vertus, nereikia dairytis taip toli. Visi mes savo kailiu patiriame vienokias ar kitokias neurozes ir krūvas vidinių konfliktų. Meskit į mane akmenį, jei nežinote, ką reiškia pernelyg rūpintis, kaip atrodai, vietoje to, kad mėgautis procesu (šokimo, dainavimo, piešimo, maisto gaminimo, sportavimo, kūrimo, žaidimo…). Daugelio mūsų itin mėgstama pasaka yra „neturiu laiko“. Pažįstama, ar ne?
Kitą kartą, kai vėl „užsiparinsi“ lygioj vietoj, pabandyk pradžioj tai atpažinti, o tada sustoti ir sukurti sau naują istoriją. Galbūt apie tai, kad esi vertingas ir reikalingas toks, koks esi; galbūt apie tai, kad nieko neatsitiks, jei pamėginsi surizikuoti; galbūt apie tai, kad kiti žmonės yra linkę Tave palaikyti, o ne kritikuoti; o galbūt apie tai, kad ir pats gali išmokti save labiau palaikyti ir padrąsinti.
O kokia Tavo mėgstamiausia istorija, apie tai, kodėl negali pasiekti savo tikslų? Text Tooltip
O kas, jei neturi tikslų? Nekalbu apie materialius tikslus (uždirbti daugiau, kad įsigyti būstą), mąstau apie gyvenimo tikslus (uždavinius) – kokie jie? Kaip juos rasti ir atpažinti, kad jie tikrai mano?
Sveiki, Ieva,
manau, kad paskutiniai Jūsų klausimai tikslesni nei pirmasis. Visi turime kokių norų, poreikių, svajonių. Tik nevisada apie tai patys žinome. Būna taip, kad pernelyg baisu svajoti ir norėti, nes iš anksto manome, jog tai nerealu, nepavyks, nesigaus ir pan. T.y. kartais žmonės taip skuba iš anksto nuvertinti savo norus, kad apie juos net nežino. Esu ne kartą su tuo susidūrus ir psichoterapijoje – ateina klientas ir sako “aš nežinau, ko noriu…”. Bet atsiradus geresniam įsiklausymui į save, pasitikėjimui savo svajonėmis, galima kelti ir tikslus. Juk tikslai kyla iš mūsų norų. Taigi toks ir atsakymas – pradėkite nuo norų ir svajonių. O jei pernelyg sunku vienai juos atrasti, tame gali padėti išmanus palydovas.
Cha, nežinojau, kad aš ne viena tokia, kuriai rodosi – noriu mokytis to ir ano, bet vos tik pradedu, pamatau, kad kartu su manim mokosi dar daug toooookių protingų, tooookių nuostabių, kad manęs toj srity vargu ar reikia. Še tau. Gal ir man kaip tam Mocartui bus, jei drąsiai darysiu tai, apie ką svajoju
Taip taip…